Atėjo laikas pristatyti naują projektą…

Man siaubingai sunku išlaikyti paslaptis. Bet šįkart įteikiu sau virtualų medalį, nes neįtikėtinai ilgai išlaukiau 🙂 

Spirgėjau jau nuo pat 2018-ųjų…. Ištisus penkerius (šešerius?) metus laikiausi stipriai užčiaupusi burną, kad per anksti neprisikalbėčiau, nes nežinojau, ar pavyks, ar padariau teisingą sprendimą, ar esu teisingame kelyje… Jei atvirai – nežinau ir šiandien, tik tvirtai tikiu savo svajone ir ta svajone nutariau šiandien pasidalinti su jumis 🙂 

Mano svajonės vardas – Portugalija. Viskas prasidėjo 2016-ųjų rugpjūtį, kai per patį vasaros karštį ir visos Europos visuotines atostogas mudu su vyru ruošėmės kelionei į Portugaliją. Aš mintyse vis dar karštligiškai ieškojau priežasčių į Lisaboną neskristi… Kažkada anksčiau prie vyno taurės su bičiuliais iš P. Afrikos ir Mozambiko sukirtome rankomis ir susitarėme vasarą susitikti Portugalijos sostinėje, tačiau kai atėjo laikas tesėti pažadą, kelionė metu, kai keliauja visa tauta, o termometrai rodo skaičių labiau link 40, kažkaip nelabai viliojo… „Portugalija?- tuomet sau galvojau.- Na kas jau mane ten gali nustebinti?…”

Tačiau tą minuę, kai Lisabonoje eskalatorius išlindo iš požeminės metro stotelės ir man prieš akis atsivėrė įmantriausiais raštais numargintų portugališkų namų fasadai, aš praradau žadą. Ne vien todėl, kad Lisabona yra neapsakomai graži, bet labiau dėl to, jog norėjos verkti: kodėl išmaišiusi ko ne pusę pasaulio, į šitą grožį pirmąkart atvykau TIK DABAR?.. Ir tą pirmą minutę man kažkodėl gimė nepaaiškinamas jausmas, kurio niekada iki šiol nesu jautusi: nepaisant to, kad šioje šalyje lankausi pirmąkart, aš tvirtai žinau, kad noriu čia… vieną dieną gyventi. 

Portugalijoje tąkart praleidome kiek ilgiau nei savaitę, didžiąją dalį laiko – viename mažučių autentiškų portugališkų kaimelių Algarvėje. Dienomis tingiai drybsojome prie baseino, godžiai rijome knygas, pavakarėmis mėgavomės gaivinančiu vino verde ir šviežutėliais žuvų valgiais, vakarais tyloje sėdėjome prie žvakių šviesos uosdami šviežių figų kvapą ir mėgindami nuspėti, ar būtent taip atrodo rojus?.. Parvykus į Lietuvą aš tiesiog neradau sau vietos – mintimis vis grįždavau į saulėtą Algarvę ir kūriau planus vėl ten nuskristi. Dar po metų mudu su vyru išskridom į Portugaliją norėdami rimčiau „pasimatuoti” tą tolimą kraštą, išdrįsę savęs paklausti, ar tikrai čia yra vieta, kurioje norėtumėm leisti senatvę? 

Nepatikėsit, tačiau po tos kelionės grįžome sumokėję rankpinigius vieno gerokai apgriuvusio šimtamečio namo šeimininkams. Namo, stovinčio tame pačiame kaimelyje, kuriame prieš metus leidome savo atostogas, ir kuriame iki silpnumo įsimylėjome Portugaliją ir jos žmones. Namo, kuris pastaruosius tris dešimtmečius nyko, griuvo ir žėlė laukiniais augalais, mat iš jo išsikraustę šeimininkai savo gyvenimus kūrė kituose namuose, o šis buvo paliktas pamažu nykti. Namo, kurį pasiryžome kažkaip prikelti naujam gyvenimui. 

2018 metų vasarį aš jau skridau į Portugaliją pasirašyti pirkimo dokumentų. Trauktis nebuvo kur, tačiau ir skubėti nelabai reikėjo – būdami darbingi, užimti ir keliaujantys po pasaulį, nusprendėm dalykus daryti pamažu, pasitaupant lėšų neišvengiamai laukiantiems tikrai sudėtingiems darbams. 

Negalvojau, kad dokumentų rengimo, architektinių projektų kūrimo ir derinimo, statybų leidimo gavimo ir kitas pasiruošimo procesas užtruks net taip ilgai 🙂 Tačiau „tepraėjo” penkeri metai, ir statybos mano būsimam kaime šį sausį pagaliau startavo!! Tiesa, kol kas griovimo pavidalu: ardoma viskas, kas nestabilu, vežamos šiukšlės, pjaunami krūmynai, nuo akmeninių namo sienų lupamas tinkas ir ruošiamasi dideliems rekonstrukcijos darbams. Kai kurie mano draugai, pamatę kur įkišau nagus, iki šiol rodo man pirštą prie smilkinio, niekaip netikėdami, jog man pasiseks. Tačiau aš tikrai tikiu, kad jau ne už ilgo (na… portugališkais terminais matuojant:)) mano portugališka svajonė virs tikrove. Negana to, ta svajonė bus kur kas daugiau, nei mūsų šeimos vasarnamis (sodyba). Ta svajonė bus autentiškame Algarvės kaime įsikūrusi jauki mano kulinarinė studija, kurios durys bus atviros visiems tiems, kurie neabejingi geram maistui, kokybiškam poilsiui ir naujiems pažinimams. 

Todėl laikykite kumščius ir pamažu planuokite savo gurmanišką kelionę pas mane į Algarvę, ten kur 300+ dienų per metus šviečia saulė, ten kur gražiausi pasaulyje palūdimiai ir šviežiausios žuvys, kur vaisius nokina šimtamečiai alyvmedžiai, migdolmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai ir vynuogynai, kur kepami skaniausi pasaulyje pastel de nata ir kur gyvena patys šilčiausi ir nuoširdžiausi žmonės.

O jei smalsu, kaip atrodo mano portugališkas kaimas (prieš pradedant rekonstrukciją), tai jis atrodo taip: 

Šią ilgą įžangą sugalvojau parašyti ne šiaip sau – knietėjo pasidalinti ne tik savo planais, bet ir labai skanaus pyrago receptu. Pyrago, kuriame pagrindiniu smuiku griežia būtent vaisiai – slyvos, abrikosai, obuoliai, rabarbarai… Šią galette pastarąją savaitę kepiau jau du kartus, vis vaišinau svečius. Kaip tik pas mus, Australijoje, šiuo metu sunokę pačios skaniausios slyvos, tačiau kepdama jį jau mąsčiau, kokius vaisius kepant būtent šią galette vieną dieną naudosiu Portugalijoje 🙂 

Pyragas toks universalus, kad jį kepti galite bet kokiu metų laiku ir kaskart naudoti tai, kas po ranka, pavyzdžiui, čia puikiai tiks skiltelėmis supjaustyti obuoliai, paskaninti žiupsniu cinamono, imbiero ar kardamono. Jei šiuo metu nėra šviežių vaisių (o Lietuvoje išties dabar ne vaisių metas, tačiau žinau, kad mano tinklaraštį skaito ir tie, kurie gyvena kitose klimato zonose), gal šaldiklyje turite vaisių užsišaldę nuo vasaros? Gyvenant Lietuvoje aš visuomet turėdavau pilnutėlę šaldymo dėžę visokio vasariško derliaus, kurio labai dažnai net ir nesunaudodavau, gėda prisipažinti. Tad čia jums pasiūlymas, jei užsigeistumėte šio to skanaus ir ryžtumėtės padaryti savo šaldymo kameros reviziją. 

Beje, pyragas pyragu, tačiau pats didžiausias „bonusas” čia visgi yra creme anglais padažas su skrudintais pankoliais. Nepaprastai gerai derantys skoniai – rūgštokas pyragas su trapia plona tešla ir švelniai saldžiu tirštu kvapniu padažu. Kviečiu išbandyti ir pasilepinti.