Neseniai šio blog’o puslapiuose užvirė diskusija – apie pagardus, aromatinius actus, azijietiškus padažus, bet svarbiausia – apie itin tyrą alyvuogių aliejų. Prisiminiau, kad pernai ėmiau interviu su alyvuogių aliejaus gamintojais Izraelyje. Šis straipsnis buvo atspausdintas berods Lietuvos Ryto Stiliuje, ir jame rasite viską ką reikia žinoti apie itin tyrą alyvuogių aliejų. Pateikiu juodraštinį (tai reikškia, gerokai pilnesnį nei buvo spausdinta:) straipsnio variantą.

Alyvuogių aliejus: viskas ką verta žinoti

Tyras alyvų aliejus jau seniai nėra vien vasarinių šviežių daržovių užpilas dietos besilaikantiems žmonėms. Pasaulio medikai, skelbdami rekomendacijas kaip pažaboti tarsi virusą plintančius širdies kraujagyslių susirgimus, pirmoje eilėje mini alyvuogių aliejaus stebuklingas gydomąsias savybes. Neatsitiktinai  “sveikos virtuvės” šalininkai nei dienos nepraleidžia be “geltonuoju auksu” vadinamo skysčio: alyvų aliejumi gausiai gardindami salotas, jame taip pat kepa, verda, juo keičia sviestą tešloje kepiniams, ir net naudoja gamindami gaivinančius ledus.

Rugpjūčio pradžioje 14 šalių atstovai susirinko į Izraelyje vykusį pirmąjį tarptautinį Viduržemio jūros regiono alyvų aliejaus čempionatą „Terra Olivo“. Kompetentinga komisija ragavo net 189 skirtingų rūšių alyvų aliejų, vertindama jų skonį, aromatą ir gerąsias medicinines savybes. Konkurso metu buvo išrinktas geriausias kiekvienos šalies aliejus ir paskelbtas absoliutus šių metų čempionas. Juo tapo Olearia San Giorgio Fratelli Fazari iš Kalabrijos (Italija). Šventosios žemės nugalėtoju tapo daugiau nei penkis dešimtmečius aliejų iš Galilėjoje užaugintų alyvuogių spaudžiančios Birgerių šeimos ūkio pristatytas produktas.

Lietuva – ne tas regionas, kuriame auga alyvmedžiai ir ne ta šalis, kuri kada nors dalyvaus pasauliniuose alyvų aliejaus čempionatuose. Daugelis neabejojam, kad alyvų aliejus naudingas mūsų sveikatai, tačiau retas įsigilinęs į jo gamybos ir vertinimo subtilybes. Kaip išgaunamas „geltonuoju auksu“ vadinamas skystis – iš uogos minkštimo, ar kauliuko? Ar aliejui gaminti naudojamos žaliosios, ar juodosios alyvuogės? Kaip nustatoma aliejaus kaina ir įvertinama jo kokybė? Ir pagaliau kodėl aliejui suteikiamas žmogiškasis „ypatingos skaistybės“ epitetas (virgin– skaistus)?

Tokį pluoštą klausimų vežiausi į susitikimą su Izraelio alyvuogių aliejaus tarybos nariu Riuvenu Birgeriu. Po pusdienio, praleisto Galilėjos Hananya ūkyje, jau žinojau visas paslaptis apie alyvmedžių auginimą, tyro aliejaus gamybą ir net pabuvau aliejaus degustavimo užkulisiuose.

Pirmas mano mitas griuvo akimirksniu: visuomet maniau, kad egzistuoja dviejų rūšių alyvuogės- žaliosios ir juodosios. Pasirodo, žaliosios alyvuogės – tai tik nesunokę alyvmedžių vaisiai. Sunokę jie pajuoduoja. Marinuotos žaliosios alyvuogės puikiai tinkamos maistui, o geriausiam aliejui išspausti uogos skinamos tuomet, kai įpusėja nokti.

P. Riuvenas vedžioja mane po didžiules alyvmedžių plantacijas, rodydamas skirtingo dydžio ir formos medelius. Hananya ūkis prieš dešimtmetį tapo eksperimentiniu, nes čia žaliuoja alyvmedžių sodinukai, atvežti iš Sirijos, Libano, Ispanijos ir net tolimosios Argentinos. Taip siekiama surasti tas alyvmedžių rūšis, kurios labiausiai tinkamos Izraelio klimatinėms sąlygoms. Juk išspaudžiamo aliejaus kiekis ir jo kaina priklauso ne tik nuo subrandintų alyvuogių dydžio, bet ir nuo to, kokiame aukštyje virš jūros lygio alyvmedžiai auga, ar medžiai laistomi, ar derlius nuimamas rankomis, ar specialia technika.

Alyvmedžiai gyvena kur kas ilgiau nei žmonės. Yra teigiančių, jog ant Alyvų kalno Jeruzalėje žaliuojantys medžiai (neapsigaukit – tai ne kvapniosios lietuviškos alyvos, o alyvmedžiai) pamena Kristaus laikus. Tačiau mokslininkai tvirtina, jog paprastai alyvmedžiai auga apie 300 metų. Šiandien žinoma, kad aliejus Vidurio Rytų regione buvo gaminamas jau 4 amžiuje prieš Kristų, o Biblijinėje Nojaus istorijoje minimas alyvmedžio šakele nešinas balandis pasaulyje seniai tapo taikos simboliu.

Užtenka 3 metų, kad alyvmedis subrandintų pirmuosius vaisius. Tiesa, augalą būtina tręšti ir laistyti. Tuo tarpu laukinis, dirbtinai nelaistomas alyvmedis vaisius subrandina po 7-8 metų. Vos penktadalis šiandieninių alyvmedžių auga laistomose teritorijose, visi kiti medžiai žaliuoja be žmogaus įsikišimo.

Alyvmedžiai gali augti tik specialaus klimato sąlygose: geografiškai – tarp 20 ir 45 platumos. Šiauriau Balkanų prasideda nepakeliami žiemos šalčiai, o piečiau, ties pusiauju, nėra ženklios sezonų kaitos, tad medžiai nesubrandina vaisių. Vienintelė vietovė žemėje, kuri nepatenka į apibrėžtas alyvmedžių auginimo platumas, bet kurioje sėkmingai auga alyvmedžiai, – tai Peru. Tenykštis klimatas stebuklingai tinkamas alyvuogių derliui kultivuoti.

Alyvuogių aliejaus poreikis pasauly auga kur kas greičiau, nei jo gaminimas. Absoliuti alyvuogių aliejaus vartojimo čempionė – Graikija. Čia kiekvienam statistiniam gyventojui per metus tenka net24 kilogramaialyvuogių aliejaus! Vokiečiai, olandai, austrai, o taip pat amerikiečiai tegali „pasigirti“ vos vieno kilogramo alyvuogių aliejaus suvartojimu per metus, o naujosios Europos Sąjungos šalys – dar mažiau. Todėl nesistebėkime, kad būtent Viduržemio jūros regiono valstybėse diagnozuojama mažiausiai širdies ir kraujagyslių ligų susirgimų.

Kuo gi naudingas sveikatai tyras alyvuogių aliejus? Be puokštės vitaminų (A, D, E), jame gausu polifenolio, kuris žmogaus organizme veikia kaip antioksidantas, efektyviai stabdantis senėjimo procesus. Alyvuogių aliejaus sudėtyje aptinkama daugiau nei 15 riebiųjų rūgščių, o svarbiausia jų – oleino rūgštis, mažinanti kenksmingojo cholesterolio kiekį.

„Pagrindinis aliejaus kiekis gaunamas iš alyvuogės minkštimo, tačiau technologiškai labai sudėtinga išimti alyvuogės kauliuką. Tad uoga traiškoma kartu su kauliuku, ir taip išgaunamas aliejaus aromatas.“ – gamybos procesą aiškina ponas R. Birgeris.

Pats alyvų aliejus pagal savo sudėtį yra skirstomas į kelias rūšis. Nuo šio skirstymo labai priklauso ir skystojo „aukso“ kaina. Pats vertingiausias ir brangiausias – šalto spaudimo Extra Virgin alyvuogių aliejus. „Skaisčiuoju“ jis vadinamas dėl to, kad gamyboje alyvuogės veikiamos vien mechaniškai, nenaudojant jokių cheminių preparatų. Be to, viso proceso metu temperatūra negali pakilti aukščiau, nei 30C, kad nepakistų aliejaus sudėtis. Uogos nuplaunamos, tada spaudžiamos akmeniniu presu, galiausiai masę išsukus didelėje centrifugoje, išgaunamas natūralus aliejus. Extra Virgin alyvų aliejaus sudėtyje oleino rūgštis negali viršyti 0,8%.

Kiek žemesnės kokybės alyvų aliejus apibūdinamas žodžiu „Virgin“, o jame esanti oleino rūgštis siekia 2%. Jei oleino rūgštis didesnė nei 4%, toks aliejus, vadinamas Lampante, maistui nenaudojamas. Jis tampa paklausia žaliava kosmetikos pramonėje.

Po alyvuogių aliejaus savo gerosiomis savybėmis pasižymi rapsų, žemiau eilėje stovi saulėgrąžų, kukurūzų ir pats pigiausias – sojų aliejus.

„Tačiau vertinant aliejų, svarbūs ne vien laboratoriniai tyrimai, bet ir skonio faktorius. O skoniui nustatyti dar nėra išrastas kompiuteris, kuris būtų pranašesnis už žmogiškuosius receptorius“,- aiškina p. R. Birgeris, atverdamas asketiškai įrengto kambarėlio duris. Čia vyksta aliejaus degustacijos ir konkursai. Po jų paaiškėja nugalėtojas, kuriam suteikiamas garbingas „Geriausio Izraelio metų aliejaus“ titulas ir teisė etiketėje spausdinti specialų šį faktą patvirtinantį ženklą.

Ponas Riuvenas – vienas iš 15 sertifikuotų Izraelio aliejaus degustuotojų. Norint įgyti tokią kvalifikaciją, reikia praeiti ilgus mokymus pagal Madride įsikūrusios Tarptautinės aliejaus tarybos patvirtintus reikalavimus ir kasmet specialiuose kursuose atnaujinti savo žinias. Būtent Tarptautinėje aliejaus taryboje kasmet nusprendžiama ir tų metų aukščiausios rūšies alyvuogių aliejaus kaina: rugsėjį susirinkę skirtingų šalių alyvmedžių augintojai įvertina būsimą metų derlių ir aliejaus suvartojimą.

Degustuojant ir vertinant aliejų naudojami tik du pojūčiai: kvapas ir skonis. Skirtingai nuo vyno degustacijos, aliejaus spalva vertinimui nėra svarbi. Būtent todėl aliejaus degustacijai skirti indai – mėlyno arba rudo stiklo. Ragaujant aliejų, būtina jį praryti, kadangi vertinimui svarbūs skonio receptoriai yra ne tik žmogaus burnoje, bet ir giliai gerklėje.

Žmogaus liežuvis – pilnas receptorių: jo priekinis galiukas jaučia saldumą, šonai – sūrumą ir rūgštumą, liežuvio galinė dalis atpažįsta kartumą, o giliai gerklėje atsiskleidžia aitrumas. Valandą prieš degustaciją specialistams draudžiama valgyti ir rūkyti. Degustacijos dieną reikia vengti kvepalų ir net aromatingų asmeninės higienos priemonių.

Egzistuoja viso labo trys teigiami požymiai, kurie nulemia alyvuogių aliejaus kokybę: tai vaisinis aromatas, kartumas ir aitrumas. Aitrumas pajuntamas tik po 3-4 sekundžių nurijus gurkšnį aliejaus. Tuo tarpu negatyvių elementų sąrašas – kur kas ilgesnis: nekokybiškas aliejus gali būti tarsi sudusęs, atsiduodantis rūgštimi, pelėsiais ar turėti pridegusių riebalų kvapą. Jei kvapas parodo ryškų produkto defektą, toks aliejus neragaujamas ir nevertinamas.

Degustacija vykdoma specialiame degustaciniame kambaryje. Specialistams ragaujant aliejų, jis pašildomas iki +28C temperatūros. Viso proceso metu draudžiama kalbėtis tarpusavyje. Savo vertinimus kiekvienas ragautojas pažymi specialioje Tarptautinės aliejaus tarybos patvirtintoje formoje su išvardintomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Formoje specialistai nerašo balo, o pažymi vieno ar kito požymio stiprumą nubrėžtoje10cmilgio atkarpoje. Išmatavus atstumą milimetrais, apskaičiuojamas degustuotojo suteiktas balas. Tam, kad degustacija būtų pavykusi ir išrinktas geriausias aliejus, reikalingas 8 degustuotojų kvorumas, o jų vertinimai negali skirtis daugiau nei 25%.

„Gerosios alyvuogių aliejaus savybės man nekelia abejonių, tačiau kaip su maisto kepimu? Juk visi žinom, kad tai – ne pats sveikiausias maisto gaminimo būdas.“- kviečiu diskusijai aliejaus žinovą.

„Priklauso nuo to, kokiame aliejuje maistą kepsite“,- aiškina p. Riuvenas.- „Alyvuogių aliejus sugeba dalį maiste esančių kenksmingų sočiųjų rūgščių paversti naudingomis mononesočiosiomis, t.y. „geruoju“ cholesteroliu. Dėl skirtingos vandens ir aliejaus virimo temperatūros (kiekviename produkte esantis vanduo užverda prie 100C temperatūros, o aliejus – prie 180C), gaminamo maisto paviršiuje susidaro aliejaus „plutelė“, produkto viduje sulaikanti vitaminus ir naudingas medžiagas. Žinoma, labai svarbu pasirinkti tinkamą temperatūrą bei kepimo trukmę. Be to, maistą kepant sojų aliejuje, jau po valandos jame susidaro kenksmingi kancerogeniniai dariniai, o įkaitintame kokybiškame alyvų aliejuje laisviesiems radikalams atsiskirti prireikia net 25 valandų.“ – ponas Reuvenas sudaužo mano mitą, jog kepimui ir salotoms būtina naudoti skirtingas aliejaus rūšis.

„Svarbu ne vien žinoti, kokį aliejų vartoti, bet ir tinkamai jį laikyti“,- sako mano pašnekovas. „Būtina aliejų saugoti nuo šviesos, nes šviesoje prasideda oksidacija. Todėl geriausia šį vertingą produktą laikyti skardiniuose induose. Jei renkamės stiklą, reikėtų vengti skaidraus stiklinio butelio. Plastikinis indas taip pat tinkamas, tačiau jį reiktų laikyti tamsioje spintelėje. Temperatūra visais atvejais negali būti aukštesnė nei 20C. Tinkamai laikant alyvuogių aliejų, jis gali būti naudojamas net du metus. Svarbu jį laikyti tamsoje ir sandariai uždengtą.“

Važiuodama Tel Avivo link pakelėse matau nokstančias uogas alyvmedžių giraitėse. Neįprastai anksti – jau spalį – čia bus pats derliaus nuėmimo įkarštis. Šių metų derlius dėl šiltos praėjusios žiemos ir itin karštos vasaros bus ne tik ankstyvas, bet ir negausus, tad alyvų aliejaus kaina išliks aukšta.

Nepaisydamas kainos, dažnas izraelietis kas rytą tarsi didžiausio vaisto dozę gurkštels šaukštelį „skystojo aukso“, o rūpestinga mama pašildytu alyvuogių aliejumi švelniai įtrins savo kosinčio vaiko krūtinę. Ekonomikos krizė alyvuogių aliejaus rinkos greičiausiai nepalies: šį unikalų produktą naudos vis daugiau ir daugiau žmonių, besirūpinančių savo sveikata.

P.S. O čia – mano naujausio atradimo, aliejaus, skirto tik patiekalų užbaigimui, nuotrauka. Deja, visi užrašai vien hebraiški, tad vargu, ar ji bus kuo nors naudinga…

  1. Viktorija:

    O, aciu uz operatyvuma! Beje, apie grazius zodzius- megstu ir, manau, moku gaminti, kolekcionuoju kulinarines knygas, kelis zurnalus, zinoma skaitau kelis blogus 🙂 Bet Jusu baklazanu gratin, paprikos anciuviu salotos, dar keli dalykai priverte mane pirmakart padekoti receptu autoriui 🙂 Zodziu, skaitau, gaminu, skanauju! 🙂

  2. Nida:

    Labas Viktorija! Ačiū už mielus žodžius:) Su Izraelio patiekalais situacija yra tokia: dalis žydiškų patiekalų – tai tradicinis šventinis maistas (kaip kokia mūsų silkė pataluose arba kalėdaičiai), gaminamas ne vien per didžiąsias šventes, bet ir pasitinkant Šabą. Prie tokių patiekalų priskirčiau Gefilte Fish (žuvies kukuliukus, dėl kurių recepto pešasi kiekviena šeima, bandydama įrodyti, kad tik jų gaminami kukuliukai – tobuli:) Beje, visi izraeliečiai, kaip supratau, skirstomi į lygiai dvi dalis: tuos, kurie dievina Gefilte Fish, ir tuos, kurie jos tiesiog nekenčia:) Aš- prie pirmųjų. Bet recepto, atrodo, blog’e nėra – teks pagaminti ir įdėti:) Ačiū už mintį), Chopped liver – arba vištienos kepenėlių paštetas, būtinai pateikiamas su raudonais krienais (https://www.nidosreceptai.lt/uzkandziai/pietus-i-darba-vistienos-pastetas/), masė baklažanų patiekalų (įvesk žodį „baklazanas” į paieškos langelį, turėtų išmesti bent 4-5 gerus receptus, labai mėgstamus Izraelyje ir mano lietuvių draugų tarpe:), šiukštu nei viena šventė neapsieina be vištienos sultinio, kuris darganotą žiemą puikiai gali pasiteirauti kaip antibiotikas (https://www.nidosreceptai.lt/sriubos/vistienos-sultinys-zydiskas-antibiotikas/) ir kiti. Izraelyje, kaip jau nekart esu rašiusi, persipynę visų šalių geriausios kulinarinės tradicijos, užtai maistas čia – tobulas. Esu įsitikinus, kad beveik kievienas mano gaminamas patiekalas turi šiek tiek „žydiškumo”:), bet iš patiekalų, kurie tikrai užkariavo ne vieno mano pažįstamo simpatijas, galėčiau parekomenduoti neįprastą varškės apkepą, gaminamą paparastai artėjant Pesachui (Velykų atitikmuo) iš varškės ir macų (https://www.nidosreceptai.lt/pagrindiniai-patiekalai/zydiskas-varskes-apkepas-su-macomis-pesachui/) ir mano firminiu tapusį pusryčių patiekalą Šakšuka (na, čia reiktų dar pasiaiškinti, ar tai kartais ne arabiškas patiekalas, bet žydai jį mielai vadina „savo”:)) – (https://www.nidosreceptai.lt/pusryciai/cakcuka-arabiski-pusryciai/) ir visos galimos jos versijos:), pageidautina su izraelietiškom (o gal greičiau arabiškom?) salotom (https://www.nidosreceptai.lt/pasaulio-virtuve/izraelietiskos-salotos/). Esu tikra, kad receptų yra ir daugiau – reiktų man sugrupuoti juos naudojant geresnę metodiką nei ši, dabar esanti, kad būtų lengviau ieškoti… Sėkmės gaminant:)

  3. Viktorija:

    Miela Nida,

    Ačiū už įdomu, nepižonišką straipsnį apie aliejų. Turiu klausimėlį-prašymėlį: arba aš nelabai atidi, bet kažkaip nedaug izraelio/žydų virtuvės patiekalų Jūsų tinklalapyje. Nors nesu niekad Izraelyje buvus, bet draugai, skaitomi tinklaraštininkai žavisi žydų virtuve labai. Suprantu, kad daug ką lemia daržovių ir vaisių gausa ir kokybė, bet gal kada porą įsiminusių, patikusių ir Lietuvai tinkamų receptų būtų galima rasti 🙂

    Ačiū,

    V.

  4. Nida:

    Aciu!!! Skamba puikiai, atrodo, net jauciu pyrago skoni:)) Prizadu isbandyti. O jei kas bus greitesnis is skaitytoju, pasidalinkit ispudziais ir nuotraukomis! Kitaip skanat, be my guest!:)

  5. Grita:

    Receptas; 200g miltu, 200g varskes, 200g sviesto,ziupsnis druskos.Miltus supilam i dubeni,dedam varske ir druska.Viska sutrinam rankytem i trupinius,tada sutarkuojam sviesta ,dedam i varskes ir miltu trupinius ir suminkom tesla.Teslos gumula suvyniojam i plevele ir dedam i saldymo kamera 0,5 valandos.Imam 6 obuolius,nulupam ir supjaustom nemazais gabaleliais,tai pagrindas.Toliau fantazijos reikalas.Galima deti kriausiu,slyvu gabaleliu,deti kokiu tik turit uogu.Kada pasiruosit visa vaisiu misini dedam 4-5 sakstus cukraus,vaniles pagal skoni ir 3 sakstus krakmolo.Viska atsargiai sumaisom,kad vaisiai apsiveltu cukrum su krakmolu.Tada isimam tesla ir iskociojam i apskritima 0,5 cm.I skarda tiesiam kepimo popieriu.Tesla atsargiai uzvyniojam ant kocelo ir patiesiam skardoje .Vaisiu misini sukreciam per viduri.Teslos krastus apie 5cm spaudziam ant vaisiu.Vaisiai viduryje turi likti atviri.Kepam 170 laipsniu orkaiteje 45-50 minuciu.Iskepta pabarstom cukraus pudra.Labai gaivus, skanus tiek karstas tiek saltas.Is sio kiekio teslos galima kepti du mazesnius su skirtingais ydarais pyragus.Skanaus.

  6. Grita:

    Nida,mano nuotrauka su anukais,o patiekalai kuriuos gaminau virsuje,labai geras pyrago receptas,jeigu noresi parasysiu recepta,tiesa,ji jau uzsake seimininkes zurnalas.

  7. Nida:

    Dovile, kaip a6 supratau bendraudama su savo pašnekovu, alyvuogių aliejaus sertifikuotu vertintoju ir tikrai dideliu jo žinovu, jog būtent alyvuogių aliejus ir yra pats geriausias kepimui, tik kad jo kaštai aukšti. Dar viena problema, kad ne visiems patinka jo skonis, arba kai kuriuose patiekaluose būtent to skonio geriau išvengti (pvz, azijietiškuuose stir fry). Todėl aš 90% naudoju alyvuogių aliejų, kai kepu.
    O kalbant apie rapsų, tavo mama tikriausiai turėjo omenyje genetiškai modifikuotą produktą, nes pats rapsų aliejus, pasak mano pašnekovo, turi daugiau gerų savybių, nei žemiau elėje išvardinti. Ko jau ko, sojų pigaus aliejaus tai tikrai reikėtų privengti…
    O dėl to aliejaus kiekio patiekaluose – tu teisi, Viduržemio jūros regione žmonės viską aliejumi užsipila, ir dar duoną pamirko į jį valgydami… Mes nepratę prie tokio riebumo, bet pratę prie kitokio – mūsų spirgučių padažo koks italas ar graikas paragavęs turbūt liktų su sustojusiu skrandžiu:) Bet ir man nepatinka, kai viskas plaukia riebaluose, bet jei tai ir alyvuogių aliejus…:)

  8. Nida:

    Grita, mačiau nuotraukas! O koks gausiai nukrautas vaišių stalas… Ar ne pati laimėjai konkursą?? Labai gražu, kad taip prasmingai susibūręleidžiat laiką. Iš jūsų pavyzdį reiktų imti ir kitų miestų nuobodžiaujančioms bendruomenėms!!

  9. Dovilė:

    „Po alyvuogių aliejaus savo gerosiomis savybėmis pasižymi rapsų, žemiau eilėje stovi saulėgrąžų, kukurūzų ir pats pigiausias – sojų aliejus.”
    Visad turiu namuose alyvuogių aliejaus, bet kaip suprantu, tai jis kepimui nėra pats idealiausias variantas ir geriau kepti keptuvėje ant kitokio. Tai niekaip nesumasčiau kokį man aliejų tam reikalui įsigyti ir kažkaip rapsų nusipirkau, tai susilaukiau iš savo mamos dižiausio pasmerkimo, liepė tik vaikui jo neduoti ir išvis geriau išmesti. Tai, tiesą sakant, ir nesupratau kuom tas rapsų aliejus blogas. Gal bijo, kad bus iš kokių genetiškai modifikuotų?
    O dėl alyvuogių aliejaus, tai man toks ne koks patyrimas buvo kai Graikjoje tekdavo atostogauti. Tai man ten per daug aliejaus visur pyla. Atneša patiekalą, o ten plaukioja daržovės aliejuje ir dar atneša atskirai užsipilt;-) Dabar svarbiausiai man aliejaus nepadauginti.

  10. Grita:

    Na, as mazdaug numaniau tavo nuomone, bet taip tiksliai atsakiai…pasiguglink zolinciu akademija,vyko seimininkiu konkursas,buvo seimininkes zurnalo zurnaliste.Jau isejas naujas numeris.

  11. Lina:

    Pritarsiu Nidai. Geras alyvuogiu aliejus nebuna pigus. Net jeigu ji perki salyje,kur jis pagamintas. Ka besneketi apie tai,kai Lietuvoje atveztinio 1l,kainuoja po 10litu.Tai klausimas, kas ten per aliejus? Niekados nepraleidziu progos nusipirkti alyvuogiu aliejaus siltosiose salyse,bet ne karto neteko moketi tik 10 litu.

  12. Nida:

    Odeta, kiekviena informacija – labai naudinga. Net ir kainos ribos, į kurias reikia orientuotis. Juk kartais ant butelio ką nori užrašo, dar kokiu miniatiūriniu šrifteliu keletą esminių „pastabų” pateikia, į kurias laiku nesureaguoji… O kadangi labai daug kas Lietuvoje perka „akcijas”, o ne produktus, tai ir griebia, kas pigiau. Na sunku man būtų įsivaizduoti gero aliejaus butelį už mažiau negu 20Lt (jei tai, žinoma, ne kokia Viduržemio jūros šalis su dideliais alyvuogių aliejaus rezervais). Izraelyje už litrą moku apie 10 eurų, ir tai mano geriausias pirminis įvertinimas, kad žiūriu į tą produktą, kurio ieškau:) Paskui jau gilinuosi į skonį, skaičius…
    Grita, smagu tave girdėti, kaip visuomet! Aš irgi mėgstu paties įvairiausio aliejaus turėti – ir paprastam naudojimui, ir kokiam mandresniam pagardinimui. O dėl tų tūkstančius metų vaisius vedančių alyvuogių Jeruzalėje aš iš specialistų įvairių nuomonių girdėjau. Jie teigia, kad čia tik istorija turistams, alyvmedžiai daugiau 500 metų negyvena. Tad kai gidai pasakoja, kad Alyvų kalno augantys alyvmedžiai – tie patys, po kuriais Jėzus savo būtį apmąstė prieš 2000 metų, aš į tuos pasakojimus skeptiškai žiūriu…

  13. Grita:

    labas Nida,labai issami informacija.Niekada nepraeinu pro gero aliejaus buteli,siuo metu turiu net penkis.Naudoju ne tik maistui,bet plaukams bei kunui.Graikijoje teko ragauti alyvuogiu nuo medziu,nelabai skanu,bet ju skynimas daro ispudi.Didziausia ispudi paliko Jaruzaleje Gacemanes sode augantys tukstanciu metu medziai vis dar vedantys alyvuoges.

  14. odeta:

    Nuostabus straipsnis. Aš alyvuogių aliejų irgi atradau degustuodama. Kartą su vyru važiavome Italijoje pro Gardos ežerą ir apsinakvojome tiesiai prieš alyvuogių ūkį. Ryte užsukome pas nuostabų italą, kuris kalbėjo tik itališkai, bet vistiek supratome kaip jis su meile renka ir gamina aliejų. Paragavę atradome, kad jie labai skirtingi. Nuo to laiko ir prasidėjo mano kelionės po skonių pasaulį. O Veronoje, labai plepi viešbučio administratorė (tokia bobulytė) dar papasakojo, kad reikėtų Italijoje pirkti nuo 5 Eur/0,5l, o jeigu jau vartosi gryną, tsi nuo 7Eur. Bet tai tik menka patirtis, palyginus su tavąja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *