Jei esate nepataisomi gurmanai ir svajojate atsidurti kada nors mieste, kuris yra tituluojamas pasaulio gastronomijos sostine, nešvaistykite laiko ir pingų Paryžiui, Romai ar dar kokiems kitiems brangiems didmiesčiams. Lionas. Štai kas turėtų būtų jūsų kelionės destinacija. 

Gėda prisipažinti, bet Lionas man buvo žinomas tik kaip miestas, esantis Prancūzijoje. Nieko nebūčiau galėjusi apie jį pasakyti daugiau. Tai ne Bordeaux, garsėjantis savo vynais, ar Limožas, žinomas dėl unikalaus prancūziško porceliano. Tačiau kuomet iš Dordonės slėnio susiruošėm nuvairuoti ko ne 400 kilometrų Alpių link, apie Lioną buvau prisiskaičiusi tiek, kad skaičiavau ne tik kilometrus, bet ir metrus, kiek gi iki jo beliko. 

Atstumas, kurį reikėjo įveikti nebuvo toks gąsdinantis, kaip GPS paskaičiuotas valandų kiekis šiam atstumui nuvažiuoti. Netrukus viskas tapo aišku – judėdamas kalnų serpantinais, kildamas į stačias įkalnes ir besilesdamas į dar statesnę nežinią, pernelyg nenuskubėsi. Tad kelių šimtų kilometrų kelionė užtruko kone visą dieną. 

Rhône – regionas, labiausiai garsėjantis savo vynais. Sunku patikėti, kad Prancūzija gali būti tokia skirtinga, nuvažiavus vos vieną kitą šimtą kilometrų: kitokia architektūra, kitokia gamta, kitoks asfaltas, kitokie žmonės. Apsistoti pasirinkome nuošalią sodybą vidury laukų, su priešais terasą stūgstančių kalnų eilute. Už kalnų viršūnių vis užkliūvantys debesys gali akimirksniu pakeisti vėjo kryptį ir stiprumą, tad terasoje esančio stalo staltiesę geriausia visada laikyti prispaustą keliais plytgaliais, kad ji nepakibtų ant gretimai augančių medžių viršūnių:) 

Rhonės regionas yra tas, per kurį driekiasi pagrindinės magistralės, ir tą pajauti labai greitai, vos išvažiavęs į mokamą autostradą. Automobiliai belgiškais, šveicariškais vokiškais ir prancūziškais numeriais juda vienu didžiuliu pulku visomis kryptimis iškart: kas į Paryžių, kas į Romą, o kas į Nicą ar Monaką. Gerai, kad mes nusukame į Lioną, antraip rizikuotumėme savaitgalį praleisti didžiuliame kamštyje. 

Ir staiga, išsukę iš greitkelio, atsiduriame… „mini Paryžiuje”! Ir net tame „Paryžiuje”, kuris skirtas vien maisto mylėtojams. Lionas, jei nežinojote, turi pačią didžiausią kavinių, restoranų, kepyklų ir kitokių maisto užeigų koncentraciją visame pasaulyje. Niekas kitas taip rimtai nežiūri į maistą, kaip lioniečiai. Todėl jei svajojate paragauti bene seniausias tradicijas turinčių valgių, tiesiausias kelias tą padaryti yra Lionas. 

Paul Bocuse vardas žinomas ne vien profesionalams, bet ir eiliniams maisto mylėtojams, nes šis legendinis Prancūzijos šefas dažnai vadinamas kulinariniu Popiežiumi. O iš kur jis kilęs? Žinoma, iš Liono. Vos šių metų sausį pabaigęs žemišką gyvenimą, Paul Bocuse gyvena ir amžinai gyvens kiekviename Liono žingsnyje ir aišku, žmonių širdyse. Ne vienas Mišelino žvaigždutėmis išpuošto restorano šefas buvo legendinio kulinaro mokinys, jo receptai puikuojasi bene kiekvienoje prancūziško maisto knygoje, jo vardo akademija ruošia naujus virtuvės talentus, o pati centrinė, kulinarine meka vadinama Liono dalis, – halė – pavadinta šios legendos vardu. 

Net jei nenuveikti nieko daugiau, į Lioną verta atvykti vien tam, kad apsilankyti garsiojoje maisto halėje. Keliuose tūkstančiuose kvadratinių metrų ploto yra geriausia, ką galima rasti visoje Prancūzijoje. O gal net ir visame pasaulyje, nes tai, kas yra Prancūzijoje, rimtai pretenduoja į tai, kas geriausia planetoje. Yra ir šiek tiek Italijos bei Ispanijos delikatesų, tačiau pagrindinė scena skirta prancūziškiems ingredientams ir kulinariniams kūriniams. Gurmanai čia plūsta iš viso pasaulio, vieni norėdami išragauti visus Prancūzijos skonius, kiti – praleisti dieną kulinarinėje akademijoje ir išmokti prancūziškos virtuvės paslapčių. Treti nepaleidžia iš rankų fotoaparatų ir kamerų, mėgindami įamžinti tarsi dailininko teptuku ištapytus desertus, duonos kepalus bei mėsos kepinius, meniškai sukomponuotas jūros gėrybių lėkštes, preciziškai lentynose išdėliotus vaisius ir daržoves, ir, žinoma, nesibaigiančias prancūziškų sūrių bei brandinamų dešrų lentynas. Tai vieta, kurioje galima pavalgyti pusryčius, pietus ir vakarienę, kurioje galima į valias degustuoti viską, ko nesi ragavęs ar net matęs, semtis idėjų, mokytis estetikos ir beprotiškos meilės maistui. Garsiojo Liono šefo vardu pavadinta ir jo paties įkurta halė, sako, lankytojus traukdavo dar ir dėl to, kad pats Paul Bocuse nesibodėdavo ateiti ir pasivaikščioti tarp delikatesais nukrautų lentynų, o pažinti jį buvo galima iš tolo dėl didžiulės aukštos akinamai baltos jo šefo kepurės!

Tačiau tiems, kuriuos aukštoji gastronomija šiek tiek glumina, privaloma apsilankyti bušone – tik Lione veikiančiose unikaliose šimtametėse užeigose, kuriose nuo tų laikų nepakitęs ne tik interjeras, beti ir meniu! Tai šeimų valdomi restoranėliai, kurie anuomet buvo skirti garsiuose Liono šilko fabrikuose plušantiems darbininkams pamaitinti. Vienas prie kito sustumti ir ilgas linijas formuojantys staleliai, užtiesti languotomis staltiesėmis – tai išskirtinis bušonų bruožas. Tačiau ne visi tokio tipo restoranėliai yra tikrieji bušonai: autentiškas vietas žymi specialus sertifikato ženklas, mat tikri bušonai priklauso autentiškumą garantuojančiai asociacijai, o tokių Lione – vos 15… 

Nors bušonai –  mėgiama turistų atrakcija, visgi pagrindiniai valgytojai čia – vietiniai. Meniu, jei jis ir yra, neprireikia, mat užkandžiai keliauja didelėse bendrose lėkštėse, kaip per kokį didelį giminių balių! Ilgas svečių nusėstas stalas klega, čepsi ir dalinasi įspūdžiais, čia pasijauti tarsi bičiulių būryje. Niekas neskaičiuoja porcijų, visi valgo tiek, kiek jiems telpa. Karštų patiekalų pasirinkimas sukasi aplink kiaulieną, mat nuo seno Lionas didžiavosi būtent šios rūšies mėsa. Ir kiauliena ne šiaip kiauliena, bet, pavyzdžiui, kiaulės skrandžio kepsniais, šnipų žlėgtainiais, kiaulės žandais, troškintais kraujyje, ir kitokiais, gal nelabai aptetitiškai skambančiais patiakalais. Tačiau jei pernelyg nesigilini ką iš tiesų valgai, viskas stebėtinai skanu, o patiekalų sotumas labiau primena lietuvišką, ne prancūzišką virtuvę:) 

Kaip dera kiekvienuose prancūziškuose namuose, po karštų patiekalų patiekiami sūriai, ir būtinai desertai. Šie ir vėl – neribotais kiekiais. Tad po kelias valandas trunkančių pietų bušone, braškant siūlėms, sunkoka pakilti nuo kėdės ir nerti į klegantį Liono senamiestį… O verta tikrai, nes bent jau tiems, kas domisi kulinarija, lankytinų vietų su parduodamomis uniklaiomis kepimo formomis, vario puodais, konditerijos priedais ir visokiais kitokiais virtuvės rakandais – daugiau nei apstu! 

Rhonės regionas, įsikūręs Alpių papėdėje, skiriasi nuo Dordonės slėnio
Visuomet keliaudami stengiamės apsistoti kuo autentiškesniuose namuose
Šįkart – nuošaliame vienkiemyje, su vaizdu į rūke paskendusių kalnų eilutę
Virš artimiausio kalno kabantis debesys gali pakeisti vėjo kryptį akimirksniu
Ilgos vakarienės terasoje, besileidžiant saulei, – štai ko reikia tobuloms atostogoms…
Prancūzijoje neteko nieko gaminti: viską galima buvo nusipirkti turguose ir deliatesų pilnose parduotuvėlėse
Lionas – kulinarinė pasaulio sostinė
Paul Bocuse, Liono pasididžiavimas, dažnai vadinamas kulinarijos popiežiumi
Paul Bocuse vardo halėje galima praleisti visą dieną vaikštant tarp delikatesais mnukrautų lentynų
Meniški mėsos pyragai – prancūziškos kulinarijos pasididžiavimas
Čia atvežami patys šviežiausi jūros produktai…
…ir karališkose fermose užauginti paukščiai
Dešrų virtinės gundo praeivius, neįmanoma nesustoti, neparagauti
Kilometrai prancūziškų sūrių…
…ir jau sukomponuota sūrių lėkštė
Kulinarinė akademija Halėje
Autentikos ieškotojams – unikalieji Liono bušionai!
Bušono stalas- gausus maisto

Pirma ir antra pasakojimo apie kulinarinę Prancūziją dalys buvo publikuotos praeituose blog’o įrašuose. 

Ilgą ir vaizdingą pasakojimą apie Lioną, ir apie garsiąją Paul Bocus halę, ir kuo ji skiriasi nuo beveidžių mūsų turgų ir ypač nuo pridygusių „gurmaniškų alėjų” su dominuojančiu vien atvežtiniu ilgo naudojimo konservuotų produktų asortimentu,  dar ruošiu, ir jį ketina publikuoti vienas Lietuvos kulinarinis žurnalas. Būtinai savo įžvalgomis pasidalinsiu su jumis taip pat:) O kad laukti būtų maloniau, jūsų dėmesiui – kalafiorų gratinas! Lengvas purus vegetariškas kepinys, pažadu, skoniais tikrai nukels jus į saulėtąją Prancūziją. Tai vienas mano šio rudens vegetariškų hit’ų! O beje, tiems, kam vegetariška vakarienė didelio susižavėjimo nekelia, primenu, kad gabalėlis kumpio nesugadino dar nė vieno patiekalo!:) 

Kalafiorų gratinas – puiki lengva vegetariška vakarienė
Minkštas, kvapnus, purus ir labai labai skanus!

Kalafiorų gratinas

4 asm.

  • 1 kalafioras (apie 600g)
  • 1 ir 1/4 stiklinės (300ml) vandens 
  • 3 šaukštai (40g) sviesto plius truputis kepimo indo patepimui
  • 1/2 stiklinės plius 1 šaukštas (75g) miltų
  • nepilna 1/2 stiklinės (100ml) pieno
  • 4 kiaušiniai (baltymai atskirti nuo trynių)
  • Žiupsnelis šviežiai tarkuoto muskato 
  • Druskos, pipirų
  • Pabarstymui – džiūvėsių arba bolivinių balandų (kynva) dribsnių

Kalafiorą supjaustykite žiedeliais ir virkite pasūdytame vandenyje (300ml) apie 5min. Nusausinkite, tačiau neišpilkite vandens, kuriame kalafioras virė. 

Įkaitinkite orkaitę iki 200C.

Sviestą ištirpinkite puode, supilkite miltus ir išmaišydami, kol gausite tirštą masę (ji vadinasi roux). Nenuklėlę puodo nuo ugnies, dalimis pilkite atidėtą karštą vandenį, kuriame virė kalafioras, vis plakdami ir maišydami, kad masė nebūtų su tešlos trupiniais. Supilkite pieną, ir toliau maišykite, plakite, kad masė būtų kiuo tolygesnė, puresnė. Įberkite muskato riešuto, druskos ir pipirų. Nukelkite nuo ugnies ir palikite porą minučių šiek tiek atvėsti. Įmaišykite kiaušinių trynius, vis intensyviai maišydami. Sudėkite apvirtus kalafiorus ir vėl viską gerai sumaišykite. 

Ištepkite sviestu karščiui atsparaus kepimo indo dugną ir kraštus ir pabarstykite džiūvėsiais (arba kynva dribsniais). Baltymus išplakite iki standžių putų ir juos atsargiai įmaišykite į kalafiorų masę. Viską sukrėskite į paruoštą kepimo indą, viršų pabarstykite džiūvėsiais (arba kynva dribsniais), galite dar užmestoi kokį gabalėlį sviesto ant viršaus:) Kepkite 40 minučių, kol labai gražiai paruduos. 

Skanus ir karštas, tik ką iš krosnies, ir atvėsęs, rytojaus dieną!

 

Pirma ir antra pasakojimo apie kulinarinę Prancūziją dalys buvo publikuotos anksčiau. 

Recepto šaltinis – Trine Hahnemann, Scandinavian Comfort food

  1. Pingback: Moliūgų gratinas – Nidos receptai

  2. Auksė:

    Ar masė įpylus nuovirą ir pieną turi būti visiškai skysta ar kažką ne taip padariau? Ačiū

  3. Nida:

    Rita, ne, neturi būti tvirtas. Bet ir ne košė. Minkštas, bet ne tvirtas. Atvėsęs, aišku, tampa tvirtesnis.

  4. rita:

    pagaminau , tikrai skanu, tik noriu pasiteirauti, ar pyragas turi būti tvirtas? man pjaustyti jo nepavyko tvarkingais gabalėliaus, labiau šaukštu kabinamas buvo

  5. Pingback: Paryžius – kelionės kryptis kulinarams – Nidos receptai

  6. Žana:

    Super puikus patiekalas. Kitą dieną toks pat skanus ir šaltas, o gal net skanesnis😁
    Ačiū!

  7. Nida:

    Agne, Aurelija, Ramune, dėkui už jūsų gražius žodžius, už tai, kad skaitote, kad domitės, ir kad keliaujate kartu su manim:) Kaip man faina dalintis įspūdžiais su žmonėm, kurie neabejingi maistui ir kelionėms:)

  8. AGNE:

    Kaip tik vakar ziurejau Anthony Bourdain Parts Unknown apie Lyon. O siryt ir Jusu blogo post’a perskaiciau – labia ikvepianciai! Mano sekancios savaitgalio keliones taskas, kaip ir aiskus 🙂

  9. Aurelija:

    Pats pačiausias įrašas, iš visos trijulės :)! Vien dėl Liono halės, verta važiuoti į Prancūziją :)… O mėsos pyragai joje yra tai, ką mano vyras norėtų, kad iškepčiau kaskart vietoj saldžių kepinių :). Gal kada reikėtų pabandyti :). O šis kalafiorų patiekalas tikrai bus išmėgintas!

  10. Ramunė:

    Kaip įdomu!!! Man taip gaila, kad kai aš studijavau prancūzù kalbà ir buvau Lione, maistas man dar visiškai nerūpėjo:) o dabar taip norisi sugrįžti būtent kulinarinės kelionės potyriù pajausti!!! Ech, gal vienà dienà. Receptas puikus, būtinai išbandysiu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *